Prieš penkerius metus Inga Verbickė nė neįtarė, kad paprastas noras savo namams sukurti kitokį kalėdinį vainiką ilgainiui virs „Samanotomis gėlėmis“ – kūrybine veikla, kuri šiandien ją atveda į mokyklas, suburia šeimas, draugus ir ištisas bendruomenes. Jos kuriamos natūralios šventinės dekoracijos, Advento vainikų pynimo dirbtuvės ir kalėdinės edukacijos vaikams bei suaugusiesiems turi vieną bendrą bruožą: čia svarbu ne tik tai, ką žmogus parsineša namo, bet ir tai, ką patiria kurdamas. O bene gražiausias šios istorijos įvertinimas – vaikai, kurie pasibaigus edukacijai pribėga Ingos apkabinti ir klausia, kada ji vėl sugrįš.

Kaip gimė „Samanotos gėlės“: nuo pirmojo samanoto vainiko iki kūrybinės veiklos

Kartais dideli gyvenimo pokyčiai prasideda nuo dalykų, pro kuriuos kiti praeina jų nė nepastebėję. Prieš penkerius metus, artėjant Kalėdoms, Inga Verbickė ieškojo idėjos šventiniam vainikui, tačiau vietoj įprastų eglišakių norėjosi kažko savito, artimesnio natūraliam gamtos grožiui. Vieno pasivaikščiojimo miške metu jos dėmesį patraukė dideli, sodriomis samanomis apsigaubę akmenys. Jų spalvos, minkštos tekstūros ir paprastumas įkvėpė pabandyti sukurti vainiką, kuriame atsispindėtų tas pats miško grožis. Taip gimė pirmasis samanotas vainikas, o kartu su juo – ir idėja, kurios ateities Inga tuomet dar negalėjo numatyti.

Iš pradžių ji savo atradimu dalijosi su moterimis, kurias pakvietė į samanotų vainikų pynimo dirbtuves. Vėliau, atsiliepdama į žmonių pageidavimus, ėmė kurti tradicinius Advento vainikus su eukaliptais ir kitais natūraliais augalais, stilizuotas eglutes bei šventines kompozicijas. Ilgainiui kūrybiniai susitikimai persikėlė ir į mokyklas bei darželius, kur prie vieno stalo šiandien susėda vaikai, mokytojai ir tėvai.

Per penkerius metus pasikeitė kūrinių formos, išsiplėtė veikla, atsirado naujų žmonių ir sumanymų, tačiau Ingos kūryboje išliko tai, kas ją pirmą kartą sustabdė miške, – gebėjimas pamatyti grožį ten, kur jam nereikia nei ypatingų spalvų, nei puošnių formų. Kartais pakanka samanomis apaugusio akmens, kad įprasti dalykai atsivertų visai kitu žvilgsniu.

Tarp maudynių eketėje, vištų ir kasdienybės, kurioje reikia atrasti vietos sau

Žvelgiant į subtilias Ingos augalų kompozicijas, kuriose susipina sodri žaluma, natūralios tekstūros ir santūrios spalvos, nesunku įsivaizduoti ramią, kūrybai palankią kasdienybę. Tačiau už šių darbų slypi gerokai judresnis gyvenimas, kuriame, kaip ir daugelio moterų, auginančių vaikus ir kuriančių savo veiklą, nuolat tenka derinti šeimos poreikius, darbus ir asmeninius sumanymus.

Inga yra mama, žmona ir kūrėja, o jos namuose netrūksta gyvybės: čia gyvena vištos, katės, triušiai ir šuo Maksas. Greta rūpinimosi šeima ir gausiu būriu augintinių ji atranda laiko ir kiek netikėtam pomėgiui – maudynėms eketėje. Atrodytų, kas galėtų sieti ledinį vandenį, vištų pulką kieme ir subtilių kalėdinių vainikų kūrimą? Tačiau Ingai visa tai padeda atrasti ramybę, kurios taip lengva netekti tarp kasdienių rūpesčių.

„Kūrybai reikia ramaus proto ir aiškių minčių. Maudynės eketėje grūdina protą, moko išlikti ramiai ir susitelkti. O gyvūnai man suteikia ramybės – tai tarsi terapija.“

Maudynės lediniame vandenyje moko sutelkti dėmesį į esamą akimirką, o laikas su gyvūnais leidžia bent trumpam pamiršti laukiančius darbus. Kartais pakanka išeiti į kiemą, pasirūpinti augintiniais ar tiesiog ramiai pabūti šalia jų, kad mintys nustotų suktis apie nesibaigiančias pareigas.

Ingos kasdienybėje kūryba ir poilsis nėra du atskiri pasauliai. Vienas padeda išsaugoti kitą, nes naujoms idėjoms reikia ne tik vaizduotės, bet ir erdvės, kurioje jos galėtų gimti.

Kai kūrybinis stalas tampa vieta, prie kurios susitinka skirtingos kartos

Jau ketvirtus metus Inga lankosi mokyklose ir bendruomenėse, kur veda kūrybines edukacijas vaikams, tačiau pastaruoju metu pastebi gražų pokytį: vis dažniau mokytojai į užsiėmimus pakviečia ir tėvus, o įprasta kūrybinė pamoka virsta vakaru, kai skirtingos kartos susėda prie vieno stalo ir atranda laiko pabūti kartu.

Čia vaikai ir suaugusieji pina Advento vainikus, kuria stilizuotas eglutes, kalėdinius angelus ir įvairias šventines kompozicijas. Šiemet Inga pasiūlė ir naujų edukacijų – angelų kūrimą, skirtingų formų eglutes bei žalumos kompozicijas vazonėliuose, puoštas žvakėmis ir natūraliomis medžiagomis. Nors visi dirba su panašiomis medžiagomis, kiekvienas kūrinys įgauna savitą charakterį.

Labiausiai Ingą žavi vaikų gebėjimas kurti be išankstinių nuostatų. Jiems samanų kuokštelis, mažas grybukas ar džiovinto apelsino griežinėlis gali tapti svarbiausia visos kompozicijos detale, o tai, ką suaugusysis galbūt palaikytų netobulumu, vaikas priima kaip natūralią savo sumanymo dalį. Inga stengiasi šios laisvės nevaržyti, nes jai svarbu, kad kiekvienas vaikas patirtų atradimo džiaugsmą ir galėtų didžiuotis savo darbu.

„Man svarbu, kad vaikai išsineštų ne vien gražų rezultatą, bet ir gerą emociją, pasididžiavimą tuo, ką sukūrė, bei patirtį, kad kūryboje nėra vieno teisingo kelio.“

Didžiausias atlygis Ingai ateina tuomet, kai pasibaigus edukacijai vaikai pribėga jos apkabinti, dalijasi įspūdžiais ir klausia, kada vėl galės susitikti, nes tokiose akimirkose telpa visas atsakymas, kodėl ji pasirinko šį kūrybinį kelią.

Svajonė, kuri kelerius metus laukė savo eilės

Ne visos Ingos idėjos gimsta taip netikėtai, kaip pirmasis samanotas vainikas. Kai kurios kantriai laukia savo eilės, vis sugrįždamos į mintis, bet pasitraukdamos prieš kasdienius darbus ir naujus sumanymus. Būtent tokia buvo ir kalendorių idėja, kurią Inga puoselėjo ne vienus metus, kelis kartus mėgino įgyvendinti, tačiau artėjant metų pabaigai vis pritrūkdavo laiko ją užbaigti.

Šiemet ji pagaliau ryžosi šio sumanymo daugiau neatidėlioti ir pristatė du skirtingus kalendorius, kuriuose atsispindi jos meilė gamtai, lietuviškam kraštovaizdžiui ir mažiems kasdienybės atradimams. Viename jų mėnesius lydi Lietuvos metų laikų įkvėptos iliustracijos ir apmąstymai, kitame – žaismingos ožkytės, keliaujančios per besikeičiančius lietuviškus peizažus. Kiekviename mėnesyje atsiranda ir klausimas, kviečiantis trumpam atsigręžti į save.

„Norėjosi sukurti ne tik kalendorių su mėnesiais, datomis ir pažymėtomis šventėmis, bet ir tokį, kuris įkvėptų. Kad jame būtų ne vien planai, o kažkas daugiau – galimybė bent trumpam sustoti ir skirti laiko sau.“

Inga tiki, kad ant sienos kabantis kalendorius turi savito žavesio, kurio nepakeičia net patogiausios telefono programėlės. Jame pažymėti gimtadieniai, šeimos šventės ir vaikų laukiamų įvykių datos tampa matomi visiems namiškiams, o kiekvieną mėnesį atverstas naujas puslapis primena, kad metai susideda ne vien iš darbų, kuriuos reikia suspėti atlikti.

Galbūt todėl šie kalendoriai taip natūraliai papildo „Samanotų gėlių“ istoriją. Nors šįkart Inga kuria ne iš samanų, šakelių ar augalų, ją ir toliau įkvepia tas pats noras – pastebėti gamtos grožį ir atrasti jam vietos savo kasdienybėje.

Kai žmonės sugrįžta, supranti, kad kuri daugiau nei daiktus

Kūryboje nesunku pasiklysti tarp svetimų idėjų, ypač šiandien, kai socialiniuose tinkluose kasdien matome daugybę talentingų žmonių ir įspūdingų jų darbų. Inga pripažįsta, kad ir pati kartais susižavi kitų kūrėjų sumanymais, tačiau per penkerius metus išmoko vieną svarbų dalyką – žavėjimasis kitų talentu neturi tapti priežastimi abejoti savuoju.

„Man svarbiausia išlikti savimi. Reikia džiaugtis kitų kūryba ir kurti savaip – taip, kaip moku geriausiai. Žmonės tai jaučia ir vertina.“

Ir, regis, žmonės iš tiesų tai jaučia. Kai kurios mokytojos Ingą į mokyklas kviečia jau ketvirtus metus, šeimos sugrįžta į kūrybines dirbtuves, o įmonės vėl kreipiasi dėl šventinių dekoracijų ar bendrų kūrybinių susitikimų. Atsiranda ir tokių mokytojų, kurios, kartą išbandžiusios edukacijas, vėliau užsisako Ingos paruoštus rinkinius ir kūrybinius užsiėmimus savo mokiniams organizuoja pačios.

Tokie sugrįžimai Ingai yra daugiau nei sėkmingos veiklos įrodymas. Jie primena, kad žmonės prisimena ne tik tai, ką įsigijo ar sukūrė, bet ir tai, kaip jautėsi būdami kartu. O pasitikėjimas, dėl kurio jie sugrįžta metai iš metų, tampa bene gražiausiu jos darbo įvertinimu.

Artėjant Kalėdoms, ši istorija kviečia kiek kitaip pažvelgti ir į šventinį pasiruošimą. Galbūt užuot dar vieną vakarą skyrę dovanų paieškoms, galėtume jį praleisti su draugais, šeima ar vaikais prie kūrybinio stalo? Ne tam, kad sukurtume tobulą Advento vainiką ar gražiausią eglutę, o tam, kad turėtume progą pabūti drauge, pasikalbėti ir nuveikti ką nors, kam įprastai vis pritrūksta laiko.

Pati Inga ateinantiems metams sau linki drąsos pasitikėti savo idėjomis ir nepamiršti džiaugtis kūrybos procesu. O kitiems jos palinkėjimas paprastas:

„Visiems linkiu daugiau jaukių akimirkų, laiko sau ir mažų kasdienybės dalykų, primenančių, kad grožis ir esmė slypi visai šalia.“

Galbūt tai ir yra gražiausia šios istorijos mintis. Prieš penkerius metus Inga miške pastebėjo samanomis apaugusius akmenis ir nusprendė iš jų pasisemti įkvėpimo. Šiandien jos kūryba suburia žmones, kurie prie vieno stalo atranda savų idėjų, pokalbių ir bendrų prisiminimų.

Kartais tam, kad gyvenime atsirastų kažkas naujo, nereikia ieškoti labai toli. Pakanka kitaip pažvelgti į tai, kas visą laiką buvo šalia.