Ši paroda gimė iš poreikio pakilti virš kasdienybės triukšmo, virš įprasto žvilgsnio, virš noro viską įvardyti ir paaiškinti. „Lietuva iš paukščio skrydžio“ – tai konkrečių vietų atvaizdai ir būsenos, susijusios su jais. Žvilgsnis, kuris leidžia pamatyti ne detales, o visumą.
Iki šiol Jolitos Grabienės kūryba dažniausiai lydėjo žmogų kasdienybėje – tapytose šilko skarelėse, aksesuaruose, drabužiuose. Šioje parodoje įvyksta esminis lūžis: šilkas atsiskiria nuo funkcijos ir tampa paveikslu. „Ilgą laiką mano kūryba buvo dėvima. Dabar ji kviečia sustoti ir pamaitinti sielą.“, – sako autorė.

Praplėsti ribas ir pakilti virš kasdienybės

Žvilgsnis iš paukščio skrydžio naikina ribas ir leidžia pamatyti tai, ko kasdien plika akimi nematome. Upės tampa linijomis, laukai it dėlionėje dailiai išlietais raštais, miškai – tankia, pulsuojančia mase. Dingsta konkretumas, bet sustiprėja esmė. Mano autoriniai darbai ne tokie tikslūs kaip topografiniai žemėlapiai, nors palikau atpažįstamumo momentą, tačiau svarbiausia čia – Lietuvos pojūtis, atsiveriantis per spalvą, šviesą ir judėjimą.

Šilkas – medžiaga, kuri niekada nepaklūsta iki galo, jis reikalauja pasitikėjimo procesu.

Tapyba ant šilko čia pasirenkama ne kaip dekoratyvi technika, bet kaip sąmoningas kūrybinis sprendimas. Šilkas – medžiaga, kuri niekada nepaklūsta iki galo, jis reikalauja pasitikėjimo procesu. Parodoje naudojama laisvo liejimo (akvarelinė) technika, nenaudojant kontūrų, grunto ar vaško. Blizgus paviršius sustiprina atspindžius, o kai kur visiškai panaikina ribą tarp žemės ir dangaus. 

 „Man svarbu palikti vietos netikėtumui. Laisvo liejimo technika reikalauja pasitikėjimo – negali visko suvaldyti. Šilkas pats diktuoja, kur tekės spalva. Tai labai gyvas procesas, artimas tam, kaip gamta formuoja kraštovaizdį.“, – pasakoja autorė.

Parodos ekspozicija – nedaloma visuma pojūčiui

Parodoje eksponuojami 20 vienodo formato darbai nėra skirti atskiram žiūrėjimui. Jie kuria vientisą vizualinę struktūrą, tarsi vieną ilgą, lėtą skrydį virš Lietuvos. Žiūrovas kviečiamas ne „skaityti“ pavienius paveikslus ar jų fragmentus, o į juos įeiti – leisti akiai klajoti, ritmui veikti, spalvai vesti.

“Labai norėjau, kad žiūrovas galėtų keliauti, pajausti polėkį, o ne sustotų ties vienu paveikslu“, – sako Jolita. Šis cikliškumas leidžia žiūrėti ne fragmentiškai, be skeptiškumo ar ekspertinio vertinimo, o patirti visumą, ryšį su Lietuva, neieškant tos vienos vienintelės vietos.

Tai, kas dažnai lieka nepastebėta, kai žiūrime iš per arti…

Ši paroda kalba tyliai. Ji nesiūlo atsakymų ir nesiekia efekto. Ji veikia per būseną, per akimirkos ramybę, gal net dialogą su savimi. Per tai, kas dažnai lieka nepastebėta, kai žiūrime iš per arti.

Kaip ir visoje Jolitos Grabienės kūryboje, net ir ruošiantis parodai svarbiausias lieka pats procesas. Kaip autorė yra sakiusi ankstesniame mūsų interviu: „Man labai svarbus grožis ir kūrybos procesas. O rezultatas – tai pasekmė.“ Šioje parodoje rezultatas tampa ne objektu, o patirtimi.

“Tai kvietimas pakilti ir pa(si)matyti su manimi ir mano kūryba.” – pokalbį baigia J. Grabienė.

Paroda vyks nuo 2026 m. vasario 10 d. iki kovo 13 d. Mykolo Romerio universiteto (MRU) Rotondinėje salėje, adresu Ateities g.20, Vilnius.

Parodos lankymo laikas I-V 8-19 val., o VI – 9-17 val.

Apie autorę.

Jolita Grabienė (g. 1972) – tapytoja ant šilko, „Jolita Silk“ studijos įkūrėja. Ilgą laiką dirbusi chemijos ir technologijų mokytoja, ji į tapybą ant šilko atėjo vėliau, tačiau ši technika tapo neatsiejama jos gyvenimo ir kūrybos dalimi. Iki šiol autorė daugiausia kūrė tapytus šilko aksesuarus ir drabužius; paroda „Lietuva iš paukščio skrydžio“ žymi naują etapą – tapybą ant šilko kaip savarankišką vaizduojamąjį meną.

Nuotraukų autorius: Žymantas Timukas.